Ką tik pasibaigusiame šeimai skirtame Vyskupų Sinode Bažnyčiai Lietuvoje atstovavo Vilniaus arkivyskupas emeritas kard. Audrys J. Bačkis. Sekmadienį, iškart po Sinodo uždarymo Mišių paprašėme jo komentaro apie tris savaites trukusią asamblėją.
Iš tikrųjų aš labai pozityviai vertinu. Aš pats esu laimingas dalyvavęs šiame Sinode. Jis ne naują mokymą skelbia, bet parodo visos Bažnyčios ganytojų jautrumą šeimai, kad mes žiūrime kokioje padėtyje šiandien pasaulyje gyvena šeima. Tai labai plati panorama – kiekvienas kraštas, kiekvienas kontinentas, kiekvienas regionas turi savo ypatingas problemas ir tai buvo išreikšta.
Su ganytojiška atsakomybe priminėme Bažnyčios poziciją, kuri yra Kristaus išreikšta pačioje Evangelijoje – santuokos neišardomumą, apie kurį šiandien bijoma kalbėti. Kristus mums neuždėjo ant pečių naujos naštos, bet atskleidė koks buvo Dievo planas nuo pat pradžių. Dievas sukūrė vyrą ir moterį, norėjo, kad jie taptų viena. Kristus labai aiškiai pasakė: Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria. Tai yra mums visiems galiojantys Evangelijos žodžiai, nuo kurių negalime atsiriboti. Toks yra mūsų Bažnyčios mokymas.
(Sinode) svarstyta ką (apie šeimą) yra sakęs Pauliaus VI, ką yra sakęs šv. Jonas Paulius II, popiežius Benediktas, ką dabar sako popiežius Pranciškus. Matome tam tikrą sielovadinę evoliuciją arba ėjimą pirmyn. Sinodas – tai ėjimas kartu, stengiantis atsakyti į šiandieninius iššūkius. Buvo įvairių nuomonių. Kaip pats Šventasis Tėvas sakė pačioje pabaigoje, yra ir tokių, kurie yra užsispyrę, tarsi sėdėdami Mozės krasėje uždeda žmonėms nepakeliamas naštas. Mes einame gailestingumo keliu. O gailestingumas reiškia atsivertimą, reiškia atleidimą. Einame su gailestingumu, kad padėtume šeimai. Turiu omeny ir šeimas, kurios gyvena pagal Dievo planą ir eina pirmyn, neša savo kryžių, turi savo sunkumų, bet taip pat šeimas, kurios yra pažeistos, kurios negalėjo išsaugoti vienybės. Mes turime prieiti ir prie jų. Ir čia atsiveria vienos mažos durelės. Kalbu apie Komunijos klausimą. Buvo pasakyta, kad reikia gerai, su įžvalga įsižiūrėti į kiekvieną atvejį, pažiūrėti kas atsitiko, kaip įvyko, išklausyti, įsiklausyti ir tada sąžinės plotmėje gali būti ir galimybė žengti žingsnį pirmyn.
Kaip praktiškai kasdieninėje Bažnyčios sielovadoje turėtų būti taikomas tas siūlymas atskirai nagrinėti sužeistų šeimų atvejus ir galbūt, kaip sakote, žengti „žingsnį pirmyn“?
Sinodas nebuvo tam, kad nurodytų naujas taisykles, o „žingsnis pirmyn“ reiškia, kad su gailestingumu reikia žiūrėti į kiekvieną atvejį. Reikia suprasti, kad vienoje padėtyje yra moteris su vaikais išvaryta į gatvę, o kitas dalykas kai žmonės su piktumu išsiskyrė ir visiškai net nekreipia dėmesio į (santuokos) sakramentą. Svarbu, kad visi vertintų sakramentą. (Santuokos) neišardomumas kyla iš to, kad tai sandora ne tik tarp dviejų žmonių, ne tik jų sutikimas, bet ir sandora su Dievu, kuris per sakramentą duoda malonę. O čia ta sandora su Dievu sulaužyta.
Yra ir vienas sunkumas. Jei žmogus ir išklauso (pasirengimo santuokai) kursus, bet neturi tikėjimo, ar tikrai tas žmogus turi intenciją daryti tai ko moko Bažnyčia? Ar tikrai tokiu atveju gali būti galiojanti santuoka? Šis klausimas bus toliau studijuojamas. Esame tik kelio pradžioje. Kiek tikėjimo nebuvimas gali paveikti žmogaus valią ir sutikimą? Reikia pasigilinti į šį klausimą. Tačiau tai paliekame teologams.
Mums svarbu suderinti Bažnyčios mokymą, nuo kurio mes nenukrypsime, su gailestinga sielovada. Viską darykime, kad būtų galima padėti šeimai, palydėti šeimą, nesvarbu kokioje padėtyje ji būtų. Neatstumkime jos. Sielovadinis palydėjimas yra esminis dalykas ir čia reikia mums visiems atsiversti, būti gailestingiems. Svarbus dalykas yra ir mūsų kunigų paruošimas. Čia reikia ir specialių žinių, ir patirties. Tai yra labai jautrus dalykas ir reikia daug kunigo įžvalgos ir jautrumo, o ne laikytis tiktai išorinių taisyklių. Būkime dvasios žmonės, o ne raidės žmonės. Tai mums nuolat kartoja Šventasis Tėvas ir manau, kad ir mes, vyskupai, turime eiti tokiu keliu.
Sinodo metu iškelta ir Bažnyčios „sinodiškumo“ tema. Dievo tauta tai pasauliečiai, kunigai, vyskupai su popiežiumi, kuris yra Bažnyčioje, ne virš jos.
Aš manau, kad mes grįžtame prie tos intuicijos, prie tų nuorodų, kurias davė Vatikano II Susirinkimas. Dievo tauta, pasauliečiai, visi eina kartu. Šeima Dievo tautoje yra pagrindinis elementas, yra pagrindinė ląstelė. Šeima yra visos Bažnyčios pagrindas. Reikia šiuo keliu eiti, reikia, kad tikinčiųjų bendruomenė eitų šiuo keliu. Žiūrėkime kiek Vatikano II Susirinkimas davė galių - buvo pasiūlyta kurti pasauliečių tarybas, sielovadines tarybas, ekonomines tarybas, bet žiūrėkime kiek tai įgyvendinta Bažnyčioje. Lietuvoje, manau, dar reikia gero šuolio pirmyn. Yra parapijų, kuriose labai gražiai tai įgyvendinta, bet kitur yra senas klebono įvaizdis, visagalio klebono, kuris viską turi savo rankose. Bažnyčia neatima, klebonas yra atsakingas už sielovadą.
Panašiai ir popiežius. Jis pirmą kartą prabilo (apie šeimoms skirtą sinodą) konsistorijoje. Paskui paskelbė, kad bus neeilinis Sinodas, vyskupų konferencijų lygyje, kuriame iš Lietuvos dalyvavo vysk. Norvila. Taip pat prašė surinkti žinių, klausti ką tikrai galvoja pasauliečiai, ką galvoja pačios šeimos. Norėjo, kad per metus būtų viskas surinkta ir papildytas (Sinodo) darbo dokumentas. Ir dabar mes kai ką pridėjome, kai ką atmetėme, kai ką peržiūrėjome, viską sudėjome kartu. Gana sėkmingai viskas vyko, nors buvo beveik 1400 pasiūlymų. Popiežius nori, kad vyskupas atvykstantis į Sinodą atneštų ne tik savo teologijos žinias – mes juk žinome Bažnyčios mokymą – bet popiežius nori, kad vyskupai atneštų visos Bažnyčios „sensus fidei“, tikėjimo jausmą, tikėjimo supratimą, kurį turi žmonės.
Kalbėdamas viešai aš pabrėžiau, kad persekiojimų laikais šeimos perdavė tikėjimą. Kai aš atvykau į Lietuvą, pamačiau močiutes su mažais vaikeliais. Čia yra tas „sensus fidei“. Jos perdavė tikėjimą, nors kartais galbūt tik religines tradicijas.
Popiežius nori žinoti ką tikrai galvoja žmonės, kaip jie išgyvena savo tikėjimą, kaip jį išgyvena savo šeimoje. Jis nori tokio Sinodo kelio prieš darant bet kokius galutinius sprendimus. Jis taip padarė priimdamas sprendimą dėl tribunolų. Gali būti kokių nors nurodymų, kurie liestų sielovadą ar būtų susiję su morale, tačiau tai bus daroma tik įsiklausius į visų žmonių rūpesčius. Tad eikime kartu pirmyn. Kaip jis gražiai pasakė minėdamas Sinodo penkiasdešimtmetį, dabar yra piramidė, bet aš nesu aukštai. Tai apversta piramidė. Aš esu apačioje, esu visų tarnų tarnas.
